5 dalykai, kurių žmonės labiausiai gailisi prieš mirtį

2017-09-25

Nori išgirsti labai keistą dalyką?

Nors mes neturime laiko, nenorime ir bijome mąstyti apie mirtį, bet ji yra galbūt labiausiai motyvuojantis gyvenimo faktorius.

Matyt, neveltui senieji graikai „kasdien praktikuodavo mirtį“, o Toltekai (senoji indėnų tauta) mirtį naudojo kaip „degalus gyventi ir mylėti“. Nuolatinis priminimas užtikrino, kad jie gyvens drąsiau, maloniau ir mažiau baiminsis.

Geros naujienos apie mirtį

Štai kaip blogi dalykai iš tikrųjų gali mums padėti: mūsų ribotos dienos žemėje yra galutinis impulsas gyventi su mažiau baimės ir daugiau ketinimų.

Didžiąją dalį laiko, daugelis iš mūsų gyvena taip, tarsi mūsų gyvenimams nebūtų pabaigos. Mes liekame dirbti darbuose, kurių nekenčiame. Mes liekame prastuose santykiuose. Mes vadovaujamės fraze „vieną dieną mes...“.

Mes nesugebame pasakyti artimiems žmonėms, kiek jie mums svarbūs. Mes slepiame savo tikruosius norus, svajones ar talentus nuo pasaulio, nes bijome būti teisiami ir kritikuojami.

Mes metų metus gyvename tarsi atsiriboję, tarsi užmerktom akim, tarsi miego būsenoje.

10 vyriškų apyrankių su kaukole

Knyga, kuri „pažadina iš miego“

Tavo dėmesiui – Bronnie Ware tarptautinis bestseleris „Top Five Death Regrets of the Dying“ (liet. – „Top penki mirštančiųjų apgailestavimai“). Autorė Ware kelerius metus buvo Australijos ligoninės slaugytoja ir rūpinosi pacientais, kuriems liko gyventi vos keletas savaičių. Ji neįtikėtinai aiškiai rašo, kaip panašūs apgailestavimai pasireiškia vėl ir vėl.

Autorė atkreipia dėmesį, jog nieko nebuvo paminėta apie:

prastą savo statusą bei pinigų trūkumą;
nepadarytus atkeršijimus ar nuoskaudas;
liūdesį dėl to, kad žmogus nebuvo pats liekniausias, gražiausias ar įžymus.

Kokie gi iš tikrųjų buvo labiausiai paplitę apgailestavimai?

5 labiausiai paplitę apgailestavimai

Norėčiau, kad būčiau turėjęs drąsos nugyventi tikrą gyvenimą tokiu koks iš tikrųjų esu, o ne tokį, kokio iš manęs tikėjosi kiti.

„Tai buvo labiausiai paplitęs iš visų apgailestavimų“ – rašo Ware. „Kai žmonės supranta, kad jų gyvenimas beveik baigėsi, ir aiškiai atsigręžia į jį, lengva pamatyti, kiek svajonių neišsipildė. Dauguma žmonių nepaisė net pusės savo svajonių ir turėjo mirti, žinodami, kad tai buvo tik dėl jų pasirinkimų, kuriuos jie padarė, ar nepadarė.“
Norėčiau, kad nebūčiau dirbęs taip sunkiai.

„Visi vyrai, kuriuos slaugiau, giliai apgailestavo, kad tiek daug savo gyvenimo praleido darbe.“
Norėčiau, kad būčiau turėjęs drąsos išreikšti savo jausmus.

„Daugybė žmonių nuslopino savo jausmus, kad išlaikytų taiką su kitais. Dėl to jie apsigyveno vidutiniškoje egzistencijoje ir niekada netapo kuo jie tikrai galėjo tapti. Daugybė išsivysčiusių ligų, buvo susijusios su jų pykčio ir kartumo našta.“
Norėčiau, kad būčiau palaikęs ryšius su savo draugais.

„Dažnai žmonės iki galo nesuvokia senų draugų naudos, iki paskutinių likusių gyvenimo savaičių, o senus draugus susekti kartais nėra taip paprasta. Daugelis jų buvo taip įsitraukę į savo gyvenimą, kad per daugelį metų jie leido auksinėms draugystėms išslysti. Buvo daug gilių apgailestavimų dėl to, kad neskyrė draugystėms tiek laiko ir pastangų, kiek jos nusipelnė.“
Norėčiau, kad būčiau leidęs sau būti laimingesniu.

„Tai yra stebėtinai dažnas dalykas. Daugelis iki galo nesuprato, kad laimė yra pasirinkimas. Jie pasilikdavo senuose rėmuose ir įpročiuose. Vadinamasis įpročių "komfortas" peraugo į jų emocijas, taip pat jų fizinę gyvenseną. Baiminimasis pasikeisti privedė prie apsimetinėjimo kitiems ir sau, kad jie ir taip yra laimingi.“